Neapykanta visai žmonijai. Kodėl kai kurie tampa serijiniais žudikais?

 

Kartais mus domina gąsdinantys dalykai. Ir piežastys tam gali būti įvairiausios: mėginimas įveikti baimę, kasdienybės paįvarinimas, smalsumas, ar rezonansas su kažkuo tamsiu tavo paties viduje. Kad ir kaip bebūtų, įvairūs gąsdinantys bei tragiški įvykiai yra gyvenimo dalis, o gyvenimą naudingiau pažinti iš įvairių pusių, kad nebūtum naivi įvykių valdoma marionetė, ar, kad aklumas tam tikriems reiškiniams, neįmestų tavęs į įsisenėjusių įvykių sūkurį.

Iš įvarių gąsdinančių dalykų žmogus yra vienas iš baisesnių ir vienas iš pavojingiausių žmonių priešų. Mes galime būti vieni kitiems labai geri, atjautūs ir padedantys, bet galime būti ir labai destruktyvūs. Destruktyvumas ir agresija yra kiekvieno žmogaus dalis ir tą atsinešėme su savimi evoliucijos eigoje. Artimiausios žmogaus giminaitės, šimpanzės, geba demonstruoti atjautų ir rūpestingą elgesį, bet taip pat gali elgtis ir labai agresyviai. Neretai jos užpuola kitas šimpanzes, ypač iš svetimos gaujos taip pamažu mažindamos šimpančių skaičių kitoje gaujoje ir plėsdamos teritoriją, ar mažesnes beždžiones, kurias išdrasko gabalais ir suėda (Most Brutal Chimpanzee Society Ever Discovered). Ir tai vyksta ne todėl, jog patiriamas maisto stygius. Šimpazės gali būti labai brutualios. Žmonės taip pat.

71431_A1Yi8gHHypL_bits.jpg

Be Hitlerinės Vokietijos ir Stalino SSRS, kaip žmogaus destruktyvumo ir blogio pavyzdžiai neretai prisimenami žymiausi serijiniai žudikai. Vienas jų, Carl  Panzram, kalėjime praleido daugiau nei pusė savo gyvenimo, kurio buvo viso 39 metai, ir nužudė “21 žmogiškąjį padarą“,  kaip kad išsireiškė. Jis nevaidno savo aukų žmonėmis, o žmonių giminės padarais. Taip pat užsiiminėjo sodomija (analiniu ir oraliniu seksu)  su 1000 individų, kas tuo metu, 20 amžiaus pradžioje buvo draudžiama įstatymiškai, kaip, žinoma, ir žmogžudystė. Nenustebčiau, jei sodomija Panzram užsiiminėjo tik iš keršto pataisos kolonijos prižiūrėtojams ir kunigams, kurie ypač rūpinosi, kad berniukai neužsiiminėtų uždraustomis sekso rūšimis ir klausinėdavo ar jie (tai galėjo būti visai jauni vaikai) “neužsiiminėjo tuom ir tuom” detaliai apibrėždami, kas tai yra ir kaip atrodo uždraustos sekso rūšys. Tokias lytinio švietimo pamokas gavęs Carl vėliau sodomija užsiimdavo vos tik progai pasitaikius.

Kaip Panzram save apibūdina, nuo pat mažos vaikystės jame buvo kažkas gyvuliško ir jis buvo piktybiškas bei daug meluojantis vaikas. Kai buvo mažas, jo tėvas paliko šeimą ir ūkio darbai liko motiai bei vaikams ant pečių. Gyvenimu nepatenknti broliai atsiimdavo savo engdami Carl, kuris savyje kaupė ir kaupė pyktį bei pradėjo įtarti, jog kažkas čia negerai su tuo, kaip su juo elgiasi žmonių rasė. Nepsikentęs, vieną  naktį apiplėšė kaimyno namus, pasiimdamas obuolių, pyrago ir pistoletą ir iškeliavo į vakarus, kad taptų kaubojum ir šaudytų indėnus. Tačiau pakeliui buvo pagautas, sumuštas, nuteistas ir nusiųstas į pataisos koloniją. Ten išmoko, kaip iš tikro blogai žmonės gali elgtis su kitais ir pamažu tapo nuolat problemų turinčiu, pykčio persunktu individu, kuris nekenčia žmonių rasės ir nusprendė keršyti žmonėms pirmai progai pasitaikius. O jei negali atkeršyti tiems, kurie jam kenkė, atkeršyti kam nors kitam.

Paskaičius Panzram autobiografiją, nekeista, jog jis nekentė žmonijos, nes kur bepakliūdavo, bemaž visur su juo elgdavosi blogai arba siaubingai  ir jį kankindavo. Savo pyktį jis liejo vogdamas, degindamas bažnyčias ir kalėjimų patalpas ir prievartaudamas. O ilgainiui prie to prisidėjo ir žudymas, tiesa, tik vyrų bei berniukų. Gyvenimą Panzram baigė nekęsdamas ne tik žmonijos, net ir savęs ir trokšdamas numirti. 1930 metais jis buvo pakartas. Egezekucijos metu pats skubino budelį: “Paskubėk. Aš galėčiau tuziną vyrų pakarti, kol tu čia kvailioji.”

Taigi, kaip Panzram save apibūdino, jau nuo mažens  jis turėjo antisocialaus elgesio požymių, kas akivaizdžiai bent iš dalies buvo aplinkos bei auklėjimo pasekmė. Kitas pagarsėjęs žudikas, Richard Kuklinski, taip pat neturėjo šviesios vaikystės ir buvo pratęs prie smurto šeimoje. Kai jam buvo 9 metai, tėvas sumušė jauniausiąjį broliuką, kuris mirė nuo galvos traumų, o tėvai policiją įtikino, jog vaikas nukrito nuo laiptų ir susitrenkė galvą (RICHARD KUKLINSKI’S “CHILDHOOD”). Jo žmona pasakojo, kad Richard buvo labai nustebęs, kuomet jiems dar draugaujant, ji pasikvietė jį į savo šeimą švęsti Kalėdų. Rodos, jog jis nežinojo, kas yra šeimos šventės ir, kad galima visiems kartu taip leisti laiką (Serial Killer Hitman Richard Kuklinski The Iceman Documentary).

Kuklinski per savo gyvenimą nužudė daugiau žmonių, nei Panzram, kita vertus, turėjo tam daugiau laiko. Kuklinski braižas sitpriai  skiriasi nuo Panzram: jis neprievartavo, nevagiliavo ir negadino nuosavybės, be impulsyvių žmogžudysčių jaunystėje, dauguma vėlyvesnių jo žmogžudysčių buvo gerai apgalvotos ir šaltos. Kuklinski mėgo naudoti kalio cianidą dėl greito veikimo, paprasto naudojimo ir dėl to, jog auka, rodos, miršta natūraliai nuo širdies smūgio, o ne dėl to, kad kažkas tikslingai ją nužudė. Jis taip pat buvo žinomas kaip “Ledo žmogus”(“Ice man”), dėl to, jog aukų lavonus neretai slėpdavo šaldiklyje ir laikydavo kūną ten metus ar daugiau. Vėliau kūną atšildydavo ir išmesdavo kokioje nors nuošalioje vietoje. Ilgainiui būtent dėl to ir buvo pagautas – išmetė neatšilusį kūną, ir pareigūnams teliko surinkti likusius įrodymus, bei surengti pasalč, kad jį suimtų.

Galbūt, kaip ir Panzram, Kuklinski pavargo nuo tokio gyvenimo, galbūt norėjo būti pagautas ar net mirti. Daug metų buvo samdomu žudiku ir nedarydavo klaidų, tačiau ilgainiui tapo neapdairus. Kas įdomu, kad ir koks žiaurus bei šaltakraujis Richard buvo, jis labai vertino savo šeimą ir mėgo leisti laiką kartu. Jam nepatikdavo, kuomet švenčiant šeimos šventes, jam paskambindavo dėl žmogžudystės užsakymo ir jis turėdavo palkti namiškius vienus. Kalėjime, duodamas žurnalistams interviu, išsireiškė, jog vienintelis dalykas, kurio gailisi, yra tai, kad įskaudino savo šeimą.

silence-of-the-lambs-ted+bundy.jpg

Kuomet vaikas auga asocialioje šeimoje, nuolat mato smurtą bei su juo pačiu elgiamasi žiauriai, nėra keista, jog pats vėliau ima negailestingai elgtis. Tačiau ne visi serijiniai žudikai augo tokioje aplinkoje kaip kad Kuklinski. Ted Bundy, kuris nužudė bent 30 moterų (Who Was Ted Bundy?),  gimė kaip nesantuokinis vaikas, kas tuo metu krikščioniškai šeimai buvo didelė gėda. Jo mama paliko jį vaikų namuose, tam, kad jos tėvai jį įsivaikintų kaip sūnų, tad vaikystėje jis augo manydamas, kad jo tikroji mama yra jo sesuo ir tik būdamas paauglys iš savo pusbrolio jis sužinojo tiesą apie įvaikinimą ir tai, kad buvo nesantuokinis vaikas.

Iki kol Ted sukako ketveri, jis augo savo senelių namuose kartu su motina-seserimi. Nors šeima nebuvo asociali (Ted Bundy’s Childhood), tačiau senelis Sam  pasižymėjo žiauriu elgesiu su gyvūnais, pomėgiu pornografijai. Kaimynai taip pat pasakojo, jog senelis ganėtinai žiauriai elgdavosi ir su šeimos nariais, tačiau neaišku ar prieš juos smurtaudavo ir nepanašu, jog Ted Bundy nuo jo kentėdavo. Jauniausia duktė Sam apibūdino kaip tironą (Raising A Serial Killer: The Childhood of Ted Bundy), tačiau nepaisant senelio elgesio, Ted juo žavėjosi ir laikė pavyzdžiu, be to, nuo pat mažens rodė žiauraus elgesio apraiškas. Jo teta pasakojo, jog sykį, nusnūdusi, nubudo apsupta peilių ir su šalimais besišypsančiu trimečiu Ted.

Remiantis diagnostiniu ir statistiniu psichinių susirgimų rinkiniu/pagalbine knyga (DSM-V) tiek Carl Panzram, tiek Richard Kuklinski, tiek Ted Bundy būtų diagnozuotas antisacialios asmenybės sutrikimas, tačiau tokia diagnozė nėra visiškai tiksli atsižvelgiant į kai kuriuos esminius skirtumus susijusius su empatija ir gebėjimu sukurit ilgalaikius santykius. Panzram per visą gyvenimą neturėjo jokių ilgalaikių santykių ir nekentė visos žmonijos, o Kuklinski buvo sukūręs šeimą ir ją labai vertino. Šiuo metu nebėra tokių diagnozių kaip psichopatas bei sociopatas, tačiau atsižvelgiant į aknstesnius apibrėžimus, bei kai kuriuose šiuolaikiniuose tyrimuose vis dar naudojamą terminologiją, Richard Kuklisnki būtų apibūdinamas kaip sociopatas, o Ted Bundy kaip psichopatas.

Psichopatai pasižymi tuo, kad nejaučia jokios sąžinės graužaties dėl to, ką padarė, o sociopatai, kad  ir kaip žiauriai gali elgtis, visgi gali jausti tokius jausmus, bei gali būti prisirišę prie šeimos ar gaujos (The etiology of psychopathy: A neuropsychological perspective). Abu asmenybės tipai/sutrikimai pasižymi nejautrumu moralinėms normoms, egocentriškumu, impusyvumu, polinkiu rizikuoti, agresyviu elgesiu, žema  impulsų kontrole bei, dažniausiai, negebėjimu palaikyti ilagalaikius ryšių su kitais. Be viso to, psichopatai dar išsisikiria stipriu stimuliacijos poreikiu, negebėjimu jausti kaltę, manipuliatyviu elgesiu bei parazitiniu gyvenimo būdu.

Victorian-Baby-Name-Trend.jpg

Kas veda link tokio elgesio? Tokiais gimstama ar tampama?

Įvairiuose moksliniuose tyrimuose išskiriamos skirtingos priežastys, kurios galėjo lemti žiauraus elgesio susiformavimą. Viena iš hipotezių susijusi su prisirišimo teorija, kurią pristatė Bowlby. Prisirišimas susiformuoja dar kūdykystėje ir tam didžiulę įtaką turi tai, kaip motina prižiūri kūdikį ir kaip atliepia į jo poreikius. Sveikos kūdikio asmenybės vystymasis priklauso nuo to, kiek pasiekiama yra motina/globėja. Jeigu kūdikio poreikiai yra nuolatos ar dažnai nepatenkinami, gali susiformuoti tam tikras aplinkinių, kaip nepatikimų ir nejautrių, modelis, o savęs paties – kaip nemylimo. Ainsworth, pagal tai, kaip paliktas žaisti su žaislais vaikas reagavo mamai išėjus ir vėliau grįžus, išskyrė 3 prisirišimo tipus: saugus, vengiantis ir chaotiškas. Vengiantys vaikai, mamai sugrįžus, ją ignoravo, o chaotiškai prisirišę, elgėsi nerimastingai ir buvo sudėtinga juos nuraminti (Attachment). Vėlesni tyrimai parodė, jog  vengiantį ir chaotišką prisirišimą parodę vaikai, po 10 metų dažniausiai išlaikydavo tą patį prisirišimo tipą: saugiai prisirišę lengvai susibendraudavo su kitais, o nesaugiai (vengiantis ir chaotiškas) – neturėdavo draugų arba jų turėdavo labai mažai.

Fonagy (1997) nustatė, jog nesusiformavęs saugaus ir prasmingo prisirišimo tipas palieka kai kuriuos, neišsiugdžiusius psichinio/mentalinio sugebėjimo organizuoti vidinius darbinius modelius (kas vyksta galvoje ir kaip psichikoje atspindimas išorinis bei vidins pasaulis) tokiu būdu, kad jie galėtų palaikyti sveikus santykius. Mamai/globėjai atliepiant į kūdikio poreikius, jis išmoksta suprasti savo jausmus ir poreikius, neatliepiant – ne, o nesuprasdamas savų, sunkiai suvoti, ką jaučia kiti. Toks negebėjimas atspindėti savo bei kitų vidinių būsenų gali būti vienas iš dalykų, vedančių link kriminalinio elgesio. Individas negali išspręsti psichologinių konfliktų dėl neadekvačių mentalinių reprezentacijų, tad smurtas gali būti matomas kaip tinkamas sprendimas. Manoma, jog dauguma žmonių nevykdo nusikaltimų, todėl, kad geba indentificuotis su auka, patirti jos išgyvenimus bei supranta jausmus, kas sukelia stiprius nemalonius išgyvenimus.

Tačiau ne visi augę smurtinėje aplinkoje ar/ir nesuformavę saugaus prisirišimo tipo tampa nusikaltėliais. Vienas iš svarbesnių faktorių formuojantis asmenybei yra genetika ir ji gali turėti netgi reikšmingesnę įtaką nei socialinė aplinka. Tokios įgimtos savybės kaip IQ, impulsų kontrolė bei agresyvumas neretai nulemia, jog individas pasuks kriminalniu keliu (Crime and Child-Rearing). Turint prastesnę impulsų kontrolę bei agresyvumą, tetrūksta žemesnio už vidutinį IQ, tam, kad turėtume statistinį kriminalinį individą. Žmonės, kurie turi kitas savybes, būdingas nusikalstantiems, tačiau aukštą IQ retai kada pasuka kriminalinės karjeros keliu. Jau ganėtinai seniai yra pastebėta, jog intelektas (The intellectual resemblance of twins,   1924) bei agresija (Genetic and environmental influences on aggression) yra paveldimos savybės, o aplinka tam daro ganėtinai mažą arba, daugausia, vidutinę įtaką.

Nors vertinant situaciją iš socialinės perspektyvos, atrodo akivaizdu, jog vaikas, augęs namuose, kuriuose yra mažai knygų, bei yra smurtaujama, neturės pakankamai galimybių vystyti aukštesnį intelektą bei išmoks agresyvaus elgesio. Kita vertus, kadangi IQ bei agresija yra paveldimos savybės, tikėtina, jog tėvai, nepasižymintys aukštu intelektu, namuose neturės daug knygų, o vaikas taip pat neturės polinkio skaityti. Atitinama situacija galima ir su agresijos paveldimumu. Farrington ir kitų (1996) tyrime nustatyta, jog 64% pietų Londono šeimų turi bent vieną narį, kuris buvo teistas, tačiau vos 12% iš tų šeimų priklauso pusė visų nuteistų individų. Jei tėvai buvo nusikaltę, tikėtina, jog jų vaikai taip pat paklius teisėsaugai į rankas, jei vyresni šeimos nariai susiduria su teisėsauga, dažnai ir jaunesnieji paskuka tuo pačiu keliu. O didžioji dalis iš nuteistų moterų susirasdavo partnerį, kuris taip pat būdavo teistas.

the_elder_scrolls_warrior_mountain_cold_sky_21288_1920x1080.jpg

Be viso kito, labai gali būti, jog nemaža dalis nusikalstamu keliu pasukusių individų gimė turėdami “kario geną” – monoamine oxidase A (MAOA). Įvairūs tyrimai tiek su gyvūnais, tiek su žmonėmis, rodo, jog šis genas susijęs su antisocialiu elgesiu. MAOA genas yra enzimas, kuris randasi X chromosomoje bei yra atsakingas už dopamino bei serotonimo reguliavimą. Kadangi moterys turi dvi X chromosomas, jos dažniausiai turi dvi šio geno versijas, kas sumažina MAOA įtaką, o vyrai, turėdami tik vieną X chromosomą, yra pežeidžiamesni įvairioms nukrypimams. Esant tam tikroms šio geno mutacijoms, gali būti sutrikdyta serotonino reguliacija, kas veda link antisocialaus elgesio, žemos impulsų kontrolės bei negatyvių emocijų. Šis genas gali įtakoti pakitimus smegenyse, susijusius su emocijų ir kognityvine kontrole, tačiau yra tyrimų, parodančių, jog analogiški pakitimai smegenyse gali būti rasti ir pas individus, nelinkusius į smurtinį bei antisocialų elgesį (Neural mechanisms of genetic risk for impulsivity and violence in humans). Panašu, jog genų sąveika yra ganėtinai sudėtinga ir jų pasireiškimui reikšmę turi daugybė įvairių faktorių, iš kurių vienas svarbesnių taip pat yra ir aplinka.

Nors MAOA geno veikimas dar nėra iki galo ištirtas, tačiau jau buvo bent 2 atvejai, kuomet teisme buvo remiamasi moksliniais tyrimais apie “kario geną”, argumentuojant, jog teisiamasis nėra visiškai pakaltinamas dėl savo elgesio, kadangi gimė su specifiniu genų rinkiniu, kuris nulėmė jo charakterį ir elgseną (Lighter sentence for murderer with ‘bad genes’). Žinoma, remiantis įvairių tyrimų rezultatais, nesuku pastebėti, jog žmogus, pasukęs kriminaliniu keliu, nėra kaltas dėl to, jog augo smurtinėje aplinkoje, ar dėl to, kad gimė su tam tikromis charakterio savybėmis, didinančiomis riziką tapti antisocialia asmenybe. Kad ir kaip bebūtų, genas neatima sveiko proto ir suvokimo apie savo veiksmus. Net žmonės, kurie augo žiaurioje aplinkoje yra atsakingi už tai, ką daro, ir už savo veiksmų pasekmes.

Yra ganėtinai žinomas anekdotas apie psichologus:

Vyras ėjo gatve ir buvo brutualiai sumuštas ir apiplėštas. Kol jis gulėjo kruvinas ir be sąmonės, vienas iš praeivių, psichologas, nuskubėjo link jo ir sušuko: “O, Viešpatie! Kad ir kas tai padarė, jam reikalinga pagalba!”

Penelyg didelis empatiškumas, gali persiversti į priešingą pusę, kuomet jausdami gailestį, mes imame daug ką atleisti bei toleruoti. Jis juk vargšelis, jo vaikystė buvo žiauri. Tačiau, šaltas protas, ir šlakelis psichopatinių savybių (šaltakraujiškumas) yra naudingi visuomenei tam, kad būtų palaikyta tvarka. Žinodami, kokie faktoriai lėmė, jog Panzram, Kulinski, Bundy pasuks kriminaliniu keliu, jiems jau nebepadėsime, tačiau šios žinios gali būti panaudotos siekiant apsaugoti vaikus bei paauglius, kurie augo panašiose sąlygose. Tiesa, visuomet svarbu nenueiti į kraštutinumus, nes nei pernelyg didelė empatija, nei pernelyg griežtas baudimas asmenybei nėra sveika.

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s